Žmogaus, su kuriuo kalbėjomės šį kartą, gyvenimas vietoje tikrai nestovi. Įvairūs darbai, projektai, pomėgiai, laikas su draugais neleidžia sėdėti ramiai. O prie viso šito spontaniškai įgyvendintas ir planas sudalyvauti konkurso-festivalio „Perliukai“ Vilniaus regione 2025 metais. Tai atnešė ir pergalę pradedančiųjų kategorijoje. Prie šito dar prieisime, dabar trumpam pasukime laiką atgal ir pažvelkime į Martyno Vitkaus ryšį su muzika, kuris atvedė į „Perliukus“.

Pirmosios natos

Kaip ir daugelis jau kalbintų pašnekovų, Martynas muzikuoti pradėjo nuo vaikystės. Mokykloje jis lankė chorą, dainavo. Muzikos mokytoja pasiūlė tobulėti ir mokytis muzikos mokykloje. Tam tikrai buvo visos galimybės, nes į Kauno Prano Daunio ugdymo centrą, kuriame mokosi regėjimo negalią turintys vaikai, atvykdavo mokytojai iš muzikos mokyklos. Martynas pasirinko mokytis groti birbyne.

„Pasirinkau ją, nes man patiko skambesys, ir šiaip kiti patarė rinktis būtent pučiamąjį instrumentą, nes tai naudinga kvėpavimui. Tai taip ir pasirinkau“.

Lankydamas muzikos mokyklą dalyvavo konkursuose. Labiausiai prisimena festivalius „Pavasario vyturiukai“ ir „Gražiausiu taku“.

Iškeliaujant iš prisiminimų apie mokyklinį laiką paklausėme, ar muzikos mokyklos lankymas turi naudos suaugus?

„Manau, kad tikrai turi. Įgyji žinių apie muziką, iš ko ji susideda, kaip yra kuriama. Išmoksti pažinti natas, o tai suaugus tikrai praverčia, jei išlieka polinkis į muziką. Bendras dalykų suvokimas niekada nekenkia“.

Saviraiškos galimybė

Konkursas-festivalis „Perliukai“ Martynui atrodo kaip puiki galimybė saviraiškai.

„Mane visada žavėjo galimybė žmonėms, turintiems negalią, išreikšti save. Patiko tai, kad čia susirenka daug talentų, kurie kuria tikrai gerus ir įdomius pasirodymus“, – sako jis.

Nors suaugus vaikino darbas nėra susijęs su muzikavimu, vis tiek kyla noras sugrįžti prie meno. Mintis sudalyvauti konkurse išsipildė 2025 metais, dainuojant duete kartu su Aiste Vilkišiūte.

„Kadangi žinau, kad galiu dainuoti, tai mano svajonė buvo bent kartą sudalyvauti kur nors kaip dalyviui. Išsakiau šitą mintį draugijos „Guboja“ Meninės raiškos studijos „Guboja“ vadovei Vaidai Butautaitei-Sankovskajai, o vėliau dar ir mano partnerė Aistė prisijungė. Taip ir gimė mūsų duetas. Susidainavome, atsirinkome dainas ir pasiruošėme, taigi viskas gimė iš labai didelio noro“.

Kai kuriame kartu

Kai pradedi ruoštis konkursui užverda tikras reikalų katilas. Martynui sunku išskirti vieną labiausiai patinkančią, svarbiausią „Perliukų“ dalį. Repeticijos, pats koncertas, susitikimai su žmonėmis – visa tai, jo nuomone, yra vieno proceso dalys.

„Be vienu dalykų nebūtų kitų. Be repeticijų nepasiektume rezultato, be gerų draugų nebūtų su kuo jo siekti, be naujų žmonių, žiūrovų nebūtų kam jo rodyti“.

Dar vienas smagus dalykas – tai pažintys. Festivalyje jis lankosi jau ne vienerius metus. Per šį laiką užsimezgė ne viena pažintis, kuri išliko ir pasibaigus renginiui.

„Tai yra labai smagu, kuomet tokio konkurso metu gali susitikti bendraminčių ir vieni kitus motyvuoti, įkvėpti“.

Verta siekti svajonės

Jei kas nors irgi svajoja sudalyvauti šiame konkurse, bet trūksta drąsos, o gal tiesiog kyla abejonių, ar to reikia, Martynas ragina vis tiek ateiti, bent pažiūrėti:

„Jei nori sutikti bendraminčių, pasijusti savas tarp savų, suprasti, kokių talentingų žmonių yra, tuomet labai rekomenduoju apsilankyti kaip žiūrovui, o gal net ir sudalyvauti“.

Matomi ir girdimi

Martyno akimis, tokie konkursai svarbūs ne tik žmonėms su negalia. Jie turi reikšmę ir visai visuomenei, nes suteikia galimybę parodyti savo gebėjimus ir talentus.

„Konkursų dėka žmonės, turintys negalią, tampa matomi ir siunčia labai aiškią žinutę: mes tokie patys kaip ir visi“,- sako vaikinas.

Galbūt būtent todėl muzika ir scena vis dar sugrįžta į Martyno gyvenimą, nors jo kasdienybė šiandien su muzikavimu tiesiogiai nesusijusi. Dainavimas ir muzikavimas jam yra būdas atsipalaiduoti nuo kitų darbų, sustoti ir užsiimti tuo, kas atrodo gražu bei prasminga.

Gyvenimas nestovi vietoje

Susipažinkime su mūsų pašnekovu ne vien iš meniškosios pusės.

Martynui yra cerebrinis paralyžius, dėl to jis turi judėjimo ir regos negalią. Jis nieko nemato, be to, yra sunku vaikščioti. Bet jei ko nors nori, niekas nesustabdys. Jam patinka ekstremalūs užsiėmimai. Vienas iš jų – šuolis parašiutu iš trijų kilometrų aukščio. Jis yra šokinėjęs banglente per bangas ir jau laukia kelionės į Portugaliją, kur ruošiasi tai pakartoti.

Martynui patinka skaityti, mėgsta muziką, filmus, keliones.

„Negaliu gyventi be bendravimo ir laisvės, mėgstu naujas patirtis“.

Todėl gal ir nekeista, kad spontaniškai kilusi mintis sudalyvauti „Perliukuose“ virto tikru pasirodymu ir galiausiai pergale. Gyvenimas pilnas įvairių galimybių, o kartais tereikia išdrįsti jomis pasinaudoti.

Parengė Aistė Vilkišiūtė