„Perliukų aiduose“ jau esame kalbėję su įvairiais pašnekovais. Atlikėjus, mokytojus, tėvus, žiūrovus… Visu renginius vienija ne tik tai. Visi jie turi dar vieną labai svarbų žmogų. Tai vedėjas. Jis gali pajuokauti su besijaudinančiais muzikantais, užmegzti ryšį su žiūrovais. Pakalbinome ilgametį konkurso-festivalio „Perliukai“ vedėją, dainininką Jurgį Brūzgą.
Nuo vaikystės su draugijos „Guboja“ SPALVŲ ORKESTRU
Pirmoji „Perliukų aidų“ istorija pasakojo apie tai, kaip gimė šis konkursas-festivalis. Ir vėl nusikelkime atgal.
Dar gerokai prieš atsirandant konkursui-festivaliui „Perliukai“ draugija „Guboja“ įkūrė SPALVŲ ORKESTRĄ, kurio ilgamečiais vadovais buvo Jurgio tėvai – Valerija ir Romualdas Brūzgai. Atlikėjas jau nuo vaikystės dalyvavo draugijos „Guboja“ veikloje, renginiuose, todėl konkursas-festivalis „Perliukai“ Jurgiui pažįstamas nuo pat atsiradimo.
„Perliukus“ pažįstu nuo pat pirmojo konkurso-festivalio. Jau tada mane žavėjo ne tik dalyvių talentas, bet ir jų meilė muzikai. Tai yra vieta, kur žmonės turintys negalią iš visos Lietuvos gali parodyti save. Anksčiau tokios galimybės jie apskritai neturėjo“, – sako atlikėjas.
Renginio vedimas
Pirmasis kartas, kai teko vesti konkursą-festivalį nugrimzdo į užmarštį, nes renginių per daug metų reikėjo pravesti daug ir įvairių, bet svarbiausia jausmas, kuris aplanko sugrįžtant į konkursą-festivalį „Perliukai“.
„Jausmas visada tas pats: tarsi grįžti į gerai pažįstamą draugų kompaniją, kurioje nėra jokio maivymosi, tik paprastas ir nuoširdus bendravimas. Be to, kasmet atrandu naujų talentų, ir tai labai džiugina“.
Einant laikui, Jurgis nesvarstė apie tai kiek dar prireikus ves „Perliukus“, tiesiog, jei gali būti naudingas, mielai prisideda. Ilgametis bendradarbiavimas su draugija „Guboja“ ir noras palaikyti projektus, suteikiančius žmonėms su negalia naujų galimybių, skatina tęsti šią veiklą ir toliau.
Festivalio kaita
„Perliukai“ per daugelį metų gerokai paaugo. Pasak Jurgio, labiausiai pasikeitė renginio kokybė. Dalyviai kasmet tobulėja, auga ir žiūrovų susidomėjimas.
„Kadaise pasirodymai vykdavo nedidelėse salėse ir buvo daugiau vietinės reikšmės, o šiandien baigiamieji koncertai rengiami Valdovų rūmuose, su profesionaliu įgarsinimu bei apšvietimu“.
Užkulisiuose verdantis gyvenimas
Žiūrovai dažniausiai mato scenoje stovintį vedėją, tačiau nemaža renginio dalis vyksta ir ten, kur žiūrovų akys nepasiekia. Jurgis ne tik pristato atlikėjus, bet ir pats dažnai dainuoja, nes muzika yra jo pagrindinė specialybė.
„Vedėjas daug laiko praleidžia užkulisiuose: prieš pasirodymą bendrauja su dalyviais, mato jų jaudulį, norą, paskutines repeticijas. Kiekvienas ruošiasi savaip ir tai labai gražios akimirkos, kurių žiūrovai nemato“.
O ką jis labiausiai pastebi atlikėjuose, dar prieš jiems žengiant į sceną?
„Norą būti scenoje. To neišmoksi, nesuvaidinsi ir nesurepetuosi. Žmogus dar laukia užkulisiuose, o jau nenurimsta, jo akys dega. Toks užsidegimas dažnai būna didesnis nei daugelio scenos profesionalų ir man tai vienas svarbiausių šio konkurso-festivalio dalykų“.
Vis dėlto jaudulio neišvengia ir pats vedėjas. Net ir turint tiek sceninės patirties, prieš kiekvieną renginį kyla klausimas, ar pavyks užmegzti ryšį su dalyviais bei žiūrovais ir sukurti tikrą šventę. Juk vedėjo darbas nėra vien perskaityti pavardes ar pristatyti kitą pasirodymą. Reikia jausti salę, pastebėti jos reakcijas ir mokėti įtraukti susirinkusius žmones.
Mokėjimas improvizuoti
Kartais renginio planai pasikeičia pačiu netikėčiausiu metu. Būna, kad neatvyksta pašnekovas arba vėluoja dalyvis. Vieną kartą, kol užkulisiuose buvo sprendžiama iškilusi problema, Jurgis paprašė garso režisieriaus paleisti jo dainą ir tiesiog užpildė atsiradusią pauzę pasirodymu. Kitais atvejais gelbsti žaidimai su publika, pokalbiai apie kelionę ar klausimai, ko žiūrovai labiausiai laukia.
Svarbiausia tokiose situacijose – neprarasti kontakto su sale. Kai žiūrovai įsitraukia, atsakinėja ir patys tampa renginio dalimi, netikėtumai nebeatrodo tokie baisūs.
Ne rezultatai, o bendrystė
Per daugelį metų Jurgiui teko matyti daugybę skirtingų pasirodymų. Vieno išskirti jis nenorėtų, tačiau ypatingą įspūdį palieka kolektyvų bendradarbiavimas.
„Labiausiai mane žavi dalyvių bendradarbiavimas. Įspūdingiausi būna kolektyvų pasirodymai: vienas groja visą pagrindą, kitas – vos dvi natas, o kartu viskas skamba puikiai. Kai matai, kaip jie su užsidegimu kuria kažką ypatingo ir užveda visą salę, tai labai stipru“.
Būtent čia atsiskleidžia vienas didžiausių „Perliukų“ skirtumų nuo kitų muzikinių renginių.
„Nors ir šiame renginyje renkami laureatai, vis dėlto svarbiausia ne rezultatai. Daugelyje konkursų jaučiama didelė įtampa, o „Perliukuose“ daugiau vietos lieka draugystei, bendram muzikavimui ir džiaugsmui būti scenoje“,- sako pašnekovas.
„Dalyviai palaiko vieni kitus, publika dainuoja kartu. Vietoj įtampos čia jauti atsipalaidavimą ir bendrystę. Tai ir yra didžiausias šio renginio išskirtinumas“.
Šis konkursas-festivalis dalyviams suteikia kur kas daugiau nei kelias minutes scenoje. Čia užsimezga draugystės, atsiranda naujų pažinčių ir bendradarbiavimo galimybių. Viena iš jų – galimybė baigiamuosiuose koncertuose muzikuoti kartu su profesionaliais atlikėjais. Išgirdę įvairių pasirodymų, dalyviai įkvepia vieni kitus, o grįžę namo dar labiau nori groti, dainuoti ir tobulėti.
Scena, kuri keičia požiūrį
Kalbėdami apie „Perliukus“, negalime pamiršti ir jų reikšmės visuomenei. Per daugelį metų keitėsi ne tik pats konkursas-festivalis, bet ir žmonių požiūris į negalią. Jurgis atkreipia dėmesį, kad sovietmečiu žmonės su negalia dažnai būdavo slepiami namuose, o šiandien jie vis aktyviau dalyvauja visuomenės gyvenime, kuria, koncertuoja ir parodo savo gebėjimus.
Kuo daugiau žmonių turi galimybę juos pažinti, tuo lengviau atsikratyti išankstinių nuostatų. Jurgio manymu, bendrauti nėra sudėtinga, jeigu pats esi paprastas ir nuoširdus. Apsimetinėjimas čia neveikia, o tikram tarpusavio ryšiui užmegzti reikia laiko.
„Žengiame stipriai į priekį, ir „Perliukai“ prie to tikrai prisideda“,- įsitikinęs pašnekovas.

