Atlikėjui lipant į sceną būna visko. Vieni jaudinasi mažiau, kiti daugiau. Kažkas mintyse kartoja pasirodymo eilutes ar natas, o kažkam scena yra vieta atsipalaiduoti. Mokytojui mokinio pasirodymas taip pat reiškia įvairius dalykus. Tai – ilgai ruoštas ir planuotas įvykis. O kaip jaučiasi tėvai, matydami savo vaiką scenoje? Juos, žinoma, lydi daugybė emocijų ir jausmų. Juk tėvai – visada šalia savo muzikuojančio vaiko.

Šį kartą pakalbinau Jūratę Vilkišienę. Tai kaip gi „Perliukai“ atrodo mamos akimis.

Apie viską nuo pradžių…

Savo dukrą Aistę į muzikos pasaulį mama išleido anksti, dar nuo darželio. Be muzikos pamokų jame, duktė kelerius metus lankė Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą, dainavo chore ir solo, o pradėjusi mokytis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, pradėjo lankyti ir muzikos mokyklą „Lyra“, kurioje grojo fortepionu.

„Nesitikėjau, kad ji susies gyvenimą su muzika, tiesiog norėjau, kad lavėtų“, – pasakoja pašnekovė.

Dukrai žengus į paauglystę, buvo ginčų dėl to, kad ji norėjo mesti muzikos mokyklą jos nebaigusi.

„Norėjau, kad pabaigtų pradėtą darbą. Gautų baigimo diplomą. Būtų buvę gaila, jei viską būtų metusi. Po koncertų ateidavo žiūrovų, kurie pasakydavo apie jos muzikavimą kažką gero“,- dalijasi prisiminimais Jūratė.

Muzikos mokykla buvo pabaigta ir tada ryšys su muzika dingo. Mama davė dukrai laisvės ir nespaudė sugrįžti prie jos.

Tarpas buvo ilgas – dešimt metų, o gal ir kiek daugiau. Aistė vis tik grįžo prie muzikos, ėmė lankyti užsiėmimus Lietuvos specialiosios kūrybos draugijoje „Guboja“. Vėliau ten ir įsidarbino. Mergina dalyvavo ir 2025 metais vykusio konkurso-festivalio „Perliukai“ Vilniaus regione ir laimėjo pirmąją vietą duete su Martynu Vitkumi.

„Perliukai“ padeda integracijai

Kai 2026 metais vyko baigiamieji konkurso-festivalio „Perliukų“ renginiai Vilniuje – Jūratė atėjo pasiklausyti. Koncerte džiaugėsi ne tik dukters Aistės, bet ir kitais pasirodymais, kurie jaudino, kėlė įvairių emocijų. Patiko ir koncerto vedimas, kuris labai pagyvino renginį.

Kuo šis renginys svarbus integracijai?

„Konkurse žmonės susitinka iš abiejų pusių. Atlikėjai su specialiaisiais poreikiais ir be jų. Kartu muzikuoja, klausosi vieni kitų. Muzikuojant išnyksta skirtumai“, – sako pašnekovė.

Paklausta ar skiriasi tokie renginiai kaip „Perliukai“ nuo įprastų koncertų, ji sako:

„Nelabai. Nebent kai kuriems atlikėjams reikia padėti užlipti į sceną, tai užima šiek tiek laiko. Bet juk ir įprastame koncerte žmonėms reikia laiko pasiruošti. Pavyzdžiui, išsidėlioti instrumentus“.

Labai svarbu, kad tokie renginiai pasiektų kuo daugiau žmonių.

„Pirmą kartą atėję žmonės gali nesitikėti tokių rimtų pasirodymų. Pamatę, kaip viskas yra, gali pakeisti požiūrį į asmenis turinčius negalią“.

Apdovanojimų reikšmė

Žinoma, muzikuodami ir varžydamiesi konkursuose įgyjame patirties. O ar svarbu, kurią vietą laimėjai ir kokį apdovanojimą gavai?

„Smagu gauti ir apdovanojimą, nes buvai įvertintas. Gali įsivertinti, kurioje vietoje esi, tobulėti“.

Pabaigai paliksime Jus su tokia Jūratės mintimi:

„Šiame konkurse žmonės matomi ne kaip turintys specialiųjų poreikių, o kaip muzikantai, atlikėjai“.

Taigi, dar kartą norime parodyti, kad muzika ar tiesiog bendros veiklos vienija žmones ir trina skirtumus.

Parengė Aistė Vilkišiūtė