Kauno regione, Raudondvaryje, vykusiame konkurse-festivalyje „Perliukai“ kalbėjausi su trimis vertinimo komisijos nariais. Šiemet Kauno regione komisiją sudarė ilgamečiai konkurso vertintojai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė, pianistė Aleksandra Žvirblytė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros profesorius, operos solistas Deivydas Staponkus. Prie jų pirmą kartą prisijungė Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos Džiazo ir populiariosios muzikos metodinės grupės pirmininkė, mokytoja ir džiazo vokalistė Lina Rovaitė.

Su komisijos nariais kalbėjomės apie festivalio reikšmę jauniesiems talentams, vertinimo kriterijus, sceninį jaudulį ir tai, kodėl tokie renginiai svarbūs ne tik muzikantams, bet ir visai visuomenei.

Festivalis, vienijantis talentus

Vertinimo komisijos narių teigimu, šis festivalis yra svarbus ne tik kaip galimybė parodyti savo muzikinius gebėjimus, bet ir kaip erdvė augti, susipažinti su bendraminčiais bei kurti atviresnę visuomenę.

A. Žvirblytė pasakoja, kad konkurse dalyvauja nuo pat pirmųjų jo metų.

„Žavi šio konkurso-festivalio organizatorių veikla ir dėmesys jauniesiems talentams. Čia atsiskleidžia didelė įvairovė – skamba įvairūs instrumentai, vokalas. Labai svarbu ir tai, kad konkursas apima visą Lietuvą“.

Profesorė pabrėžia, kad renginys suburia daugybę žmonių. Ne tik pačius dalyvius, bet ir jų tėvus bei mokytojus.

„Tai renginys, kuris siekia gėrio ir grožio, padeda žmonėms susipažinti, kurti ryšius“.

Festivalio svarbą visuomenei mato ir D. Staponkus, nes tokie renginiai skatina žmones būti atviresnius vieni kitiems.

„Labai svarbu rūpintis savo artimu. Dažnai žmones atstumiame, kai išsigąstame ar susiduriame su nežinomomis situacijomis. Tokie renginiai padeda sustoti, pažvelgti į šalia esančius žmones, juos pažinti. Jie stiprina bendrystę“.

Ar sunku apsispręsti?

Vienas dažniausiai užduodamų klausimų vertinimo komisijai – ar sunku nuspręsti, kam skirti pirmąją vietą. Komisijos nariai sutaria, kad jų sprendimai grindžiami profesionaliais vertinimo kriterijais.

„Mene viskas kitaip nei sporte. Sporte aišku. Kas atbėgo pirmas, tas ir laimėjo. O mene vienas atlikėjas gali išsiskirti vienomis stiprybėmis, kitas kitomis. Žinoma, norisi palaikyti kuo daugiau talentingų žmonių, tačiau komisija galiausiai priima sprendimą“,- pasakoja D. Staponkus.

Vis dėlto vertinant svarbūs ne tik techniniai gebėjimai. Komisija atsižvelgia į muzikalumą, artistiškumą, sceninę kultūrą ir gebėjimą perteikti emociją. L. Rovaitė pasakoja, kad kartais lemiamą vaidmenį atlieka būtent jausmas.

„Vieni labiau mėgsta džiazą, kiti, popmuziką ar kitus žanrus. Kartais muzika tiesiog suskamba širdyje. Būna, kad net sunku argumentuoti, tiesiog jauti, jog būtent šis pasirodymas palietė labiausiai“.

Kaip įveikti sceninį jaudulį?

Kalbėdami apie sceninį jaudulį, komisijos nariai tikina, kad jis pažįstamas net ir profesionaliems atlikėjams.

„Reikia negalvoti, ką apie tave pagalvos kiti. Svarbiausia pasinerti į procesą ir leisti mintims susitelkti į muziką, o ne į savo baimes“,- pataria A. Žvirblytė.

Profesorės teigimu, jaudulys turi tiek fizinių, tiek psichologinių priežasčių. Jam įtakos turi pasiruošimas, darbo režimas ir sukaupta patirtis. Ji prisimena, kad ir pačiai ne kartą teko susidurti su stipriu sceniniu stresu.

„Būdavo, kad drebėdavo rankos ir kojos, nors būdavau labai gerai pasiruošusi. Teko nemažai dirbti su savimi, kol išmokau su tuo susitvarkyti““.

Kita vertus, nedidelis adrenalino kiekis gali būti net naudingas. D. Staponkus sako, kad jis suteikia energijos, įkvėpimo ir kartais paskatina ieškoti įdomesnių muzikinių interpretacijų. Užmezgus ryšį su publika, jaudulys dažnai sumažėja.

„Niekas nėra apsaugotas nuo sceninio jaudulio. Profesionalai taip pat jaudinasi, tačiau patirtis padeda išmokti su tuo susidoroti. Kartais suklumpi, bet būtent taip ir tobulėji“.

Vertinimo komisijos narių teigimu, jaunesni vaikai scenoje dažnai jaučiasi drąsiau, nes pasirodymą priima kaip žaidimą. Vėliau atsiranda daugiau minčių apie kitų nuomonę, tačiau svarbiausia neprarasti muzikavimo džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi.

Parengė Aistė Vilkišiūtė