Liepą klasikinės muzikos atlikėjai ir jos gerbėjai renkasi Palangoje. Čia kasmet vykstančiame tarptautiniame M. K. Čiurlionio muzikos festivalyje pasirodo ir „Perliukų“ akademijos, skirtos gabiems muzikai vaikams ir jaunimui su negalia, talentai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Trisdešimtmetė Dainora Rubašenko, pianistė ir Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ organizuojamos „Perliukų akademijos“ mentorė, šiandien gyvena tarp dvejų metų dukrytės juoko, šeimos buities, fortepijono klavišų ir vadybinių rūpesčių.
Trisdešimtmetė Dainora Rubašenko, pianistė ir Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ organizuojamos „Perliukų akademijos“ mentorė, šiandien gyvena tarp dvejų metų dukrytės juoko, šeimos buities, fortepijono klavišų ir vadybinių rūpesčių. Tačiau jos istorijos pradžia – šešerių metų amžiaus tamsoje sustingusi akimirka, kai vaikiškas smalsumas ir spalvos amžiams persikėlė į vidinį pajautimą.
Dainoros gyvenimas pasidalino į „prieš“ ir „po“ tada, kai daugelis vaikų dar tik mokosi rišti batų raištelius. Automobilio avarija, ištikusi ją šešerių, beveik išjungė regimąjį pasaulį, tačiau paliko neįkainojamą dovaną – vizualinę atmintį. Tai nėra tamsa nuo gimimo, tai tamsa, kurioje vis dar šviečia prisiminimai.
Trisdešimtmetė Dainora Rubašenko, pianistė ir Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ organizuojamos „Perliukų akademijos“ mentorė, šiandien gyvena tarp dvejų metų dukrytės juoko, šeimos buities, fortepijono klavišų ir vadybinių rūpesčių. Tačiau jos istorijos pradžia – šešerių metų amžiaus tamsoje sustingusi akimirka, kai vaikiškas smalsumas ir spalvos amžiams persikėlė į vidinį pajautimą.
Dainoros gyvenimas pasidalino į „prieš“ ir „po“ tada, kai daugelis vaikų dar tik mokosi rišti batų raištelius. Automobilio avarija, ištikusi ją šešerių, beveik išjungė regimąjį pasaulį, tačiau paliko neįkainojamą dovaną – vizualinę atmintį. Tai nėra tamsa nuo gimimo, tai tamsa, kurioje vis dar šviečia prisiminimai.
„Esu silpnaregė, bet gyvenu pilnavertį gyvenimą. Mano atveju daug lėmė tai, kad šešerius metus mačiau puikiai. Man tiesiog būnant pakankamai mažai reikėjo priprasti gyventi truputį kitaip, bet jau turėjau labai didelę patirtį iš anksčiau.
Šešeri metai, viena vertus, yra labai jaunas amžius, bet jau vis tiek pakankamai supranti, kaip tas pasaulis veikia ir kokios jo spalvos.
Be to, mano negalia nėra tokia sudėtinga, iš išorės jos lengvai nesimato, todėl aš labai daug ką galiu įvairiai apžaisti ir, priklausomai nuo konteksto, kurį laiką net ir apsimesti, kad nmatau“, – šypsojosi Dainora.
Šis „apsimetimas“ nėra melas – tai neįtikėtinas muzikantės prisitaikymas, leidžiantis jaunai moteriai judėti visuomenėje be „aukos“ etiketės. Vis dėlto, buitis turi savo kainą – didžiausi barjerai iškyla ne scenoje, kai jos klausosi žiūrovai, o keliaujant.
„Negalia maišo tik todėl, kad negaliu pati vairuoti. Tampu priklausoma nuo kitų, ypač dabar, kai turiu mažą vaiką. Noriu kur nors truputėlį toliau pavažiuoti ir jau turiu ieškoti, kas paveš, kas parveš, kas padės.
Važinėju daug ir viešuoju transportu, bet yra vietų, kur susisiekimas nepatogus. Tai yra turbūt vienintelė sritis, kurioje tikrai jaučiu, kad negalia kiša pagalius į mano kasdienybės ratus“, – sakė Dainora.
Skaitykite daugiau ČIA