Konkursas-festivalis „Perliukai” – įvairiausių pasirodymų vieta. Čia liejasi muzika. Visa tai konkurso-festivalio pagrindas, bet yra dar vienas labai svarbus viso to aspektas. Viešinimas. Konkursas-festivalis turi pritraukti dalyvius, žiūrovus, mokytojus. To ir siekia mūsų pašnekovė Lina Alešiūnienė.
Prieš penkiolika metų…
Kelias su Lietuvos specialiosios kūrybos draugija „Guboja“ Linai prasidėjo dar esant studijose. Trečiame Vilniaus universiteto Socialinio darbo studijų kurse. Ir tęsiasi šiandien.
Kodėl Lina vis dar čia? Nes mato didžiulę prasmę tame, ką daro. Nedažnai darbe tai gali jausti. Kalbant apie konkursą – festivalį „Perliukai“, pašnekovei teko prisijungti net prie kelių iš jų. Nuostabu yra stebėti, kaip atsiranda nauji dalyvių sprendimai, nauji požiūriai į kūrybą, pasirodymą.
„Atsiranda ir įdomesnių, drąsesnių pasirodymų sprendimų ir norinčių prie pasirodymo pridėti ir vizualinį vaizdą ekrane. Pasaulis keičiasi, todėl natūraliai keičiasi ir konkursas-festivalis. Vis tik labiau žavi ne pasikeitimai, o tai, kas lieka stabilu ir labai tikra – didžiulis noras būti scenoje, jaudulys prieš pasirodymus, jautrumas jų metu“.
Už kadro slypintis darbas
Kaip jau minėjome straipsnio pradžioje, konkursas-festivalis ne vien tik muzika. Už kadro yra daug svarbių ir intensyvių darbų, be kurių nebūtų renginio. Viena iš pasiruošimo pusių gan praktiška – viešinimas. Ar jis visada įdomus? Nebūtinai. Bet labai reikalingas. Reikia viešinimo plano, kontaktų sąrašo, kanalų pasirinkimo ir medžiagos platinimui paruošimo. Socialiniuose tinkluose matomi įrašai tėra nedidelė viso šio darbo dalis. Už jų slypi ir mažiau pastebimi, tačiau labai svarbūs procesai – aktyvus darbas su savivaldybėmis, švietimo, kultūros ir kitomis įstaigomis.
„Didžioji tokių konkursų viešinimo dalis yra nematoma ir mažiau spalvinga, bet vis tiek labai įdomi ir kelianti azartą. Vis keli sau iššūkį pasiekti daugiau“,- pasakoja Lina.
Vis dėlto daugiausia emocijų pašnekovei sukelia ne pasiruošimas, o laikas po renginių. Tuomet pasirodo nuotraukos, vaizdo įrašai, dalyvių ir žiūrovų komentarai, pasipila žinutės bei atsiliepimai. Lina nekantrauja sulaukti kolegės užfiksuotų akimirkų ir pradėti jomis dalintis.
„Širdis visada truputį dreba, nes labai norisi ne tik pasidalinti informacija su tais, kas nebuvo su mumis, bet ir priminti renginio dalyviams, ką kartu sukūrėme“,- atvirauja pašnekovė.
Tokie įrašai tampa savotišku sugrįžimu į renginį. Jie leidžia dar kartą išgyventi patirtas emocijas ir pasidalinti jomis su tais, kurie negalėjo dalyvauti. Gražūs atsiliepimai dar kelias dienas po renginių suteikia energijos, geros nuotaikos ir noro judėti pirmyn.
Svarbu ne tik laimėti
Kiekvienas konkursas, tai ne vien pergalės, prizinės vietos. Koncertuose, konkursuose tiesiog verda įvairių žmonių emocijos, o pasiekti pergalę yra didelis darbas. Tai irgi labai svarbu ir įdomu parodyti.
Pašnekovė prisimena ir tuos dalyvius, kuriems šį kartą nepavyko pasiekti norimo rezultato. Galbūt būtent jiems labiausiai reikia padrąsinimo ir priminimo, kad nesėkmė nėra priežastis sustoti. Todėl viešinimas gali tapti ne tik būdu papasakoti apie įvykusį renginį, bet ir paskatinimu kitą kartą išdrįsti žengti į sceną.
„Galutinis rezultatas ir laimėjimas yra didelio ir sunkaus darbo rezultatas. Galbūt tame darbe buvo ir daug nusivylimų, sunkumų. Juk ne rožėmis keliai grįsti. Tai svarbu parodyti“.
Konkursas-festivalis „Perliukai“ pirmiausia yra erdvė atsiskleisti talentams. Lina norėtų, kad žmogus, pamatęs informaciją apie renginį, suprastų, jog čia galima atrasti savo vietą, išbandyti jėgas ir parodyti tai, ką gebi. Kartais tam tereikia vieno dalyko – išdrįsti dalyvauti.
Kai socialiniai tinklai keičia požiūrį
Viešinimas svarbus ne tik dėl galimybės pritraukti daugiau dalyvių ar žiūrovų. Jis taip pat padeda formuoti visuomenės požiūrį į žmones turinčius negalią. Socialiniai tinklai šiandien leidžia kalbėti apie kasdienybę, džiaugsmus, sunkumus ir patirtis, kurios ne visada patenka į viešąjį akiratį.
Moteris džiaugiasi matydama žmonių, turinčių negalią, ir jų artimųjų kuriamas paskyras, kuriose atvirai dalijamasi savo gyvenimu. Jos nuomone, tokia komunikacija plečia visuomenės akiratį ir padeda geriau pažinti kitų žmonių patirtis.
Ne mažiau svarbu tai, kad socialiniai tinklai leidžia užmegzti naujus ryšius ir išsaugoti jau užsimezgusius. Bendravimas tarp dalyvių, jų šeimų, pedagogų ir kitų bendruomenės narių nebūtinai turi baigtis kartu su renginiu.
Vis dėlto pasiekti visus, kuriems „Perliukai“ galėtų būti įdomūs, nėra paprasta. Pašnekovė pripažįsta, kad viena sunkiausių užduočių – užtikrinti, jog informacija pasiektų kuo daugiau potencialių dalyvių, mokytojų, tėvų. Ji stengiasi padaryti viską, kas nuo jos priklauso, tačiau tyli abejonė, ar informacija pasklido pakankamai plačiai, visada išlieka.
Svajonės apie būsimus viešinimo būdus kol kas lieka atviros. Kadangi kitas konkursas-festivalis tik po trejų metų, Lina juokauja net nedrįstanti svajoti apie tai, kokių galimybių tuomet bus. Juk keičiasi ir pasaulis, ir priemonės, kuriomis galima pasiekti žmones.
Pamatyti pasaulį kitaip
Per maždaug penkiolika metų, praleistų kartu su draugija „Guboja“, Lina sukaupė ne tik profesinės patirties. Darbas jai leidžia kasdien matyti veiklos prasmę ir pokyčius, vykstančius organizacijos dalyviuose, o konkursas-festivalis „Perliukai“ primena, kiek daug gali atskleisti kūryba, kai žmogui suteikiama galimybė būti išgirstam ir pamatytam.
Paklausta, ko išmoko dirbdama su šiuo konkursu-festivaliu, Lina atsako trumpai ir prasmingai:
„Kad pasaulis labai įdomus, tereikia į jį pažvelgti be išankstinių nuostatų.“
Parengė Aistė Vilkišiūtė