Fortepijono muzikos garsai gali priversti svajoti, atsipalaiduoti, o kartais — atvirkščiai — užgrojus greitesnei melodijai norisi pajudėti. Įvairiausias emocijas šiuo instrumentu išgauna pianistai. Apie vieną iš jų ir yra šis straipsnis.

Istorijos pradžia – žaisliniai pianinai

Raigardas Daraganas – džiazo pianistas, baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, grojęs įvairiuose konkursuose Lietuvoje ir užsienyje. Ir ar galėtumėte patikėti, kad viskas prasidėjo nuo žaislinių pianinų?

Jam esant dvejų–trejų metų tėvai pastebėjo, kaip vaikui patinka groti žaisliniais pianinais. Jau tada jis savarankiškai sugrodavo paprastas melodijas. Tėvai nupirko didesnį, vis dar žaislinį, pianiną, turintį kelias oktavas. Taip paaiškėjo, kad berniukas turi absoliučią muzikinę klausą ir puikų ritmo pojūtį. Kavinėje išgirdęs melodiją jis stengdavosi ją atkartoti mušdamas ritmą.

Paaugęs mėgdavo žiūrėti laidą „Duokim garo“ ir galėdavo pagroti įvairias polkas bei liaudies dainas. Muzikinė kelionė prasidėjo darželyje, o vėliau tęsėsi mokykloje.

Pirmoji baimė ir pirmieji instrumentai

Dar darželyje jis bijojo akordeono garsų. Tačiau ši baimė greitai praėjo – jau pradinėse klasėse per mamos gimtadienį jis pats juo sugrojo.

Pradinėje mokykloje tėvai svarstė, ar iškart leisti Raigardą į muzikos mokyklą, ar dar palaukti metus. Bet viskas susiklostė savaime: vieną dieną, atėjusi pasiimti sūnaus iš mokyklos mama nerado jo klasėje. Pasirodė, kad kartu su muzikos mokytoja jie nuėjo į muzikos kabinetą, kur berniukas ir buvo užrašytas į muzikos mokyklą. Iš pradžių į akordeono klasę, tačiau mamai pasakius apie anksčiau turėtą baimę, jis buvo perkeltas į fortepijono specialybę.

Augantis talentas ir vis daugiau instrumentų

Laikui bėgant Raigardas įvaldė ne vieną instrumentą: būgnus, armoniką, akordeoną. Pradėjo mokytis improvizuoti fortepionu. Vėliau perėjo į Balio Dvariono muzikos mokyklą, o galiausiai įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

Atrodytų, kad čia istorija galėtų ir pasibaigti, bet…

Regėjimo negalia: ne stabdis, o iššūkiai, kuriuos galima įveikti

Nuo gimimo Raigardas yra neregys. Visko, ką pasiekė, jis siekė savo užsispyrimu, noru groti ir tėvų palaikymu. Svarbų vaidmenį turėjo ir kelyje sutikti žmonės.

Mokantis pirmojoje muzikos mokykloje „Lyra“, viskas buvo paprasčiau. Ši mokykla bendradarbiavo su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centru, todėl mokytojai buvo labiau pasirengę dirbti su regos negalią turinčiais mokiniais.

Perėjus į Balio Dvariono mokyklą iššūkių atsirado daugiau: suderinti laiką, spėti pavalgyti, lakstyti tarp pamokų.

Tačiau sunkiausias etapas laukė akademijoje.

Mokslai LMTA: daug darbų, mažai pritaikymo

Iš pradžių akademijoje abejojo ar Raigardas galės joje studijuoti dėl savo negalios. Bet laikas parodė, kad tai įmanoma. Studijuojant teko susidurti su įvairiais sunkumais: nebuvo natų Brailio raštu, daug medžiagos nebuvo pritaikyta neregiui studentui. Reikėdavo tartis, kad dėstytojai leistų įsirašyti paskaitas į diktofoną.

Dažnai vietoj natų ar užduočių Raigardas gaudavo tiesiog fotografijas, iš kurių specialiomis programomis reikėdavo ištraukti tekstą, programos jį dažnai sujaukdavo, todėl reikėdavo taisyti ranka. Kartais tekdavo iš gauto sąsiuvinio perrašyti natas Brailio raštu. Tai padėjo padaryti silpnaregė muzikantė Dainora Laukžemytė-Rubašenko. Kartais padėdavo ir patys studentai.

Žmonių geranoriškumas, Raigardo atkaklumas ir tėvų pastangos leido jam sėkmingai mokytis. O gyvenimas tuo metu buvo kupinas koncertų, konkursų ir pažinčių.

Susitikimas su „Guboja“ ir naujos galimybės

Dar ketvirtoje klasėje įvyko pirmasis Raigardo susitikimas su Viktorija Vitaite, Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ pirmininke. Ji atvykdavo į muzikos mokyklą „Lyra“ ir atrinkdavo akluosius ar silpnaregius muzikantus į respublikinį įtraukiojo muzikavimo konkursą–festivalį „Perliukai“.

Pirmą kartą dalyvaudamas Raigardas užėmė ketvirtą vietą, vėliau – prizines. Šiais metais įvykusiame konkurse-festivalyje „Perliukai, grodamas su kitu muzikantu Svajūnu Birgiolu laimėjo GRAND PRIX apdovanojimą.

Einant laikui, festivalis keitėsi, vystėsi. Atsirado C kategorija skirta pažengusiems atlikėjams. Joje Raigardas ir dalyvaudavo. Draugija „Guboja“ atnešė į jo gyvenimą labai daug.

Jis dainavo Prezidentūroje kartu su choru, dalyvavo prof. Aleksandros Žvirblytės organizuojamame tarptautiniame M. K. Čiurlionio festivalyje Palangoje kartu su Perliukų akademijos dalyviais. Koncertavo Druskininkuose, Birštone. Su draugija „Guboja“ išvyko koncertuoti į Pietų Korėją, Turkiją. Deja, pandemija sutrukdė išskristi į Vokietiją.

Mama apie draugiją „Guboją“

Raigardo mama Aušra džiaugiasi organizacijos indėliu:
Draugija „Guboja“ vykdo gerą misiją. Žmonės pritaiko save kūrybiškai ir visi turi ką veikti. Vyksta stovyklos, žmonės gali save realizuoti“.

Ji šiltai atsiliepia ir apie darbuotojus:
„Darbuotojos dirba iš širdies. Viktorija Vitaitė tiek metų dirba su neįgaliaisiais ir elgiasi kaip mama. Visais pasirūpina. Jeigu kur nors išsiveža grupę, nors dažnai trūksta finansų, visi bus pamaitinti, palydėti, pasirūpinta nuvažiavimu“.

Naujos patirtys ir smalsumas

Pats Raigardas džiaugiasi galimybe būti draugijoje „Guboja“. Groti jam niekada negana, tačiau domisi ir kitomis veiklomis. Viena darbuotojų, Vaida, dažnai organizuoja išvykas. Labiausiai šiuo metu įsiminė ekskursija po geležinkelio muziejų.

Koncerto metu jam dažnai tenka akompanuoti ir kitiems „Gubojos“ atlikėjams. Tai dar viena nauja patirtis ir augimo galimybė.

Nuo žaislinio pianino iki Pietų Korėjos scenų

Štai kaip toli galima nueiti nuo žaislinio pianino iki koncertų Pietų Korėjoje. Ir dabar savo muzika Raigardas džiugina klausytojus.

Parengė Aistė Vilkišiūtė.